Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimas: teorinis pagrindas ir praktinio jautrumo svarba

Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimas: teorinis pagrindas ir praktinio jautrumo svarba

Klaipėdos miesto socialinės paramos centro

Bendrųjų ir prevencinių socialinių paslaugų padalinio

Vyr. socialinė darbuotoja Rusnė Hrabovskyi

Įvadas

Asmens ar šeimos socialinių paslaugų poreikio vertinimas – vienas esminių socialinio darbo procesų, kurio metu nustatoma, kokios pagalbos žmogui reikia siekiant užtikrinti jo gerovę, socialinę integraciją ir orų gyvenimą bendruomenėje. Vertinimas neatsiejamas nuo socialinio darbo teorijų, profesinės etikos ir nacionalinių teisės aktų, ypač Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo bei Socialinių paslaugų katalogo. Šis procesas reikalauja ne tik metodikos taikymo, bet ir holistinio požiūrio, empatijos bei tarpdisciplininių žinių.

Teorinis pagrindas: socialinio darbo požiūris į poreikių vertinimą

Socialinio darbo teorija pabrėžia žmogaus ir aplinkos sąveikos reikšmę. Pagal sistemų teoriją, kiekvienas asmuo egzistuoja tam tikrame kontekste – šeimoje, bendruomenėje, institucijose. Poreikių vertinimas remiasi šia teorine nuostata: socialinės problemos dažnai kyla ne vien dėl individualių savybių ar pasirinkimų, bet ir dėl socialinės, ekonominės ar kultūrinės aplinkos sąlygų.

Taip pat svarbi žmogaus teisių perspektyva – vertinimas neturi būti tik formalus administracinis veiksmas. Jis turėtų įgalinti asmenį priimti sprendimus dėl jam reikalingų paslaugų, skatinti jo savarankiškumą ir orumą. Socialinio darbo etikos kodeksas pabrėžia pagarbą kiekvieno žmogaus unikalumui ir jo teisėms.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas reglamentuoja, kad socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) savarankiškai rūpintis savo gyvenimu, integruotis į visuomenę. Įstatyme taip pat nustatyta, kad paslaugos teikiamos remiantis individualiu poreikių vertinimu.

Vertinimas praktikoje: tarp metodikos ir žmogiškojo ryšio

Nors vertinimas apima duomenų rinkimą, klausimynų pildymą, balų skaičiavimą ir kitus administracinius veiksmus, iš tiesų tai yra gilus žmogiškas procesas. Vertintojas – socialinis darbuotojas – susiduria su žmonėmis, kurių situacijos yra itin jautrios: senyvo amžiaus asmenimis, žmonėmis su negalia, vaikais. Todėl būtina, kad vertintojas turėtų ne tik teisinių ir metodologinių žinių, bet ir gebėjimų, padedančių kurti saugią, pagarbią ir pasitikėjimu grįstą atmosferą.

Empatija, aktyvus klausymasis, pagarba ir jautrumas žmogaus patirtims – būtinos vertintojo savybės. Jis privalo gebėti įsiklausyti į tai, kas sakoma tarp eilučių, atpažinti emocinį foną, pastebėti neverbalinius signalus. Tik taip galima suvokti tikrąjį poreikį – kuris ne visada sutampa su tuo, kas išsakoma žodžiais.

Tarpdisciplininis požiūris: vertintojo žinių laukas

Vertinimo procesas reikalauja plataus tarpdisciplininio pasirengimo. Socialinis darbuotojas turi išmanyti ne tik socialinio darbo metodus, bet ir turėti žinių apie:
• Geriatriją, siekiant suprasti senyvo amžiaus žmonių sveikatos, funkcinio savarankiškumo ir psichosocialinių poreikių ypatumus;
• Raidos psichologiją, kad būtų galima tinkamai įvertinti vaiko ar paauglio raidos ypatumus;
• Bendravimo psichologiją, padedančią užmegzti ryšį, atpažinti ir valdyti sudėtingas emocines reakcijas, konfliktus;
• Sveikatos pagrindus, nes dažnai socialinių paslaugų poreikis susijęs su sveikatos būkle, negalia ar psichikos sveikatos sutrikimais.

Be to, būtinas gebėjimas reflektuoti savo vertybes, suprasti kultūrinius skirtumus ir prisitaikyti prie individualių žmonių gyvenimo būdų, vengiant šabloniško vertinimo.

Holistinis požiūris: žmogus – ne skaičius

Svarbu pabrėžti, kad socialinių paslaugų poreikio vertinimas – tai ne skaičių ar balų suma. Tai – kompleksinis, holistinis procesas, kuriame vertinamas ne tik žmogus, bet ir jo socialinis tinklas, gyvenimo sąlygos, artimųjų galimybės teikti pagalbą, asmens motyvacija priimti pagalbą, santykis su institucijomis ir bendruomene.

Toks požiūris reikalauja ne tik formalios analizės, bet ir intuityvaus situacijos „pajautimo“, kritinio mąstymo bei etinio įsipareigojimo. Tik tada galima užtikrinti, kad vertinimas bus ne formalumas, o tikra pagalbos kelio pradžia.

Išvados

Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimas – tai daugiasluoksnis procesas, apimantis teisinių, teorinių, metodologinių ir žmogiškųjų veiksnių visumą. Nors jis grindžiamas teisės aktais ir aiškiais kriterijais, sėkmingas vertinimas priklauso nuo vertintojo profesionalumo, empatijos, gebėjimo matyti žmogų visumoje. Holistinis, tarpdisciplininis požiūris į vertinimą užtikrina, kad žmogui bus pasiūlytos tinkamos paslaugos, atitinkančios jo gyvenimo realybę.