Tremties gniaužtus nugalėjo optimizmas ir dvasios stiprybė

PRANEŠIMAS BENDRUOMENEI IR ŽINIASKLAIDAI

2022-12-29

 Tremties gniaužtus nugalėjo optimizmas ir dvasios stiprybė

                  Socialinės paramos centro bendruomenę praturtina ir įkvepia garbaus amžiaus paslaugų gavėjų sukauptos gyvenimiškos patirtys bei istorijos. Viena tokių su mumis pasidalino geros širdies ir labai jautri paslaugų gavėja Agota Lopetienė.

Senjorė gimė dar prieš antrąjį pasaulinį karą 1936 metų rudenį, Kretingos rajone, Raguviškių kaime. Ji buvo penktas vaikas šeimoje. Agotos tėvai buvo ūkininkai, turėjo apie 9 hektarus žemės. Deja laimė greitai baigėsi. Agotai buvo vos du mėnesiai kai susirgusi sunkiu plaučių uždegimu mirė jos mama. Tėvas negalėjo pasirūpinti mažu kūdikiu ir atidavė ją globoti giminaičiams.

                      Agota jau buvo ūgtelėjusi, kai jos tėtis pasiėmė ją atgal pas save į namus. Jų namuose atsirado pamotė, gimė dar du vaikai. Gyvenimas toliau tekėjo savo vaga. Bet džiaugsmas ilgai netruko – prasidėjo karas. Su ašaromis akyse ji pasakoja kaip ne kartą jų visai šeimai teko bėgti į slėptuvę.

                      Karui aprimus Agota pradėjo lankyti Raguviškių mokyklą. Buvo bebaigianti antrą klasę, kai vieną  1948 m. ankstyvą pavasario rytą juos pažadino triukšmas namuose. Drebančiu balsu Agota dėsto toliau. Jų namus užgriuvo rusų kariškiai, buvo pasakyta, kad susirinktų būtiniausius daiktus ir bus išvežti į Rusiją. Visą šeimyną susodino į vežimą ir išgabeno į Kretingos geležinkelio stotį, o iš ten į traukinį ir į Krasnojarsko sritį. Kaip didžiausią siaubą prisimena tą pragarišką kelionę. Nuvykusius juos apgyvendino barakuose. Ten vasaros karštos, blogiausias dalykas, kurį ji iš tų laikų  prisimena, tai Sibiro uodai. Jų tokia galybė, neužsidengus tinkleliu neįmanoma lauke būti. Agota pamena, kad labiausiai buvo gaila, kad negalėjo lankyti mokyklos. Neturėjau aš vaikystės, pasakojo senolė.

                      1956 m. buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Viena laimė, kad Sibiro tremtį išgyveno visa šeima kartu.

Grįžę savo namus rado užimtus, ten gyveno kiti  žmonės. Bet kaip ji sako, geri žmonės priglaudė. Pradėjo dirbti kolūkyje, bet ten ilgai neužsibuvo, norėjo ištrūkti į miestą. Būdama jau dvidešimties metų atvažiavo į Klaipėdą ir gavo darbą Klaipėdos medienos kombinate. Buvo nelengva, darbas sūnus, pirštai iki kraujo prasitrindavo, šaltis, drėgmė. Gyvenimo sąlygos irgi nelepino, tuo metu buvo labai sunku kur apsigyventi. Teko visokiose landynėse pagyventi, graudinosi Agota.

                      Ilgokai gyvenau viena, kaip ji sako, jau buvau 34 m. kai sutikau būsimą vyrą. Ilgai netrukus su Juozu susituokėme. Deja, vaikučių pora nesusilaukė. Agota taip visą gyvenimą ir pradirbo medienos įmonėje, o sulaukusi 55 m. išėjo į pensiją. Tada su vyru nusprendė nusipirkti sodo sklypą, kad būtų galima užsiauginti savo daržovių, vaisių. Abu  džiaugėsi gyvenimu, sodo darbai ramino.

                       Prieš 8 m. Agota palaidojo savo vyrą. O ir iš jos gausios šeimos gyva likusi tik viena sesuo. Bet Agota tikra optimistė, nepasiduoda liūdesiui. Rūpinasi savimi, mėgsta pasivaikščioti po gamtą, o kai sveikata leidžia ir į Klaipėdos viešąją pirtį apsilanko.

                      Šiuo metu paslaugų gavėja džiaugiasi, kad gauna mūsų Centro pagalbos namuose paslaugas, viskuo pasirūpina darbuotoja Jovita Šimkuvienė.