Susitelkę vardan taikos, vardan žmogaus ir bendruomenės
PRANEŠIMAS BENDRUOMENEI IR ŽINIASKLAIDAI
2022-12-27
Pilnavertiško gyvenimo receptas – priimti jį tokį koks yra
Gyvenimas – vingiuotas ir sudėtingas kiekvienam. Senyvo amžiaus žmonės per savo gyvenimą prikaupia daug patirčių: ir džiaugsmingų akimirkų, ir netekčių, ir skausmo. Natūralu, kad neretam žmogui norisi kalbėti apie skaudžius išgyvenimus, tačiau tik ne Socialinės paramos centro paslaugų gavėjai Irenai Jadvygai Gnedzeiko. Jos optimizmo ir mokėjimo priimti gyvenimą tokį, koks yra, mokėjimo džiaugtis kiekviena diena galėtų pavydėti daugelis. Su Centro bendruomene ponia Irena Jadvyga dalijasi savo nueito kelio istorija. Galvojant apie šių dienų aktualijas ir klausantis I. J. Gnedzeiko pasakojimo, jos istorija apie vaikystę ir jaunystę sukrečia. Irena gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Biržų raj. Dumbliūnų k. ūkininkų šeimoje. Tėvas buvo šaulys, o mama – patriotiškų pažiūrų, rėmė partizanus, namuose buvo įrengę slėptuvę, kurioje ir glausdavo kovotojus už laisvę.
Kaip pasakoja moteris, 1949 m. sausio 30 d. gryčioje vakarieniaujant partizanams, netikėtai užklupo kareiviai ir stribai, įvyko susišaudymas. Tik per stebuklą visa šeima liko gyva, tėvelius areštavo ir pasodino į kalėjimą, trylikametę Ireną ir jaunesnę sesutę paliko vienas išdraskytuose namuose. Po dviejų dienų vėl atvažiavo stribai darė kratą, pastogėje rado nuotraukas, kur tėtis buvo su šaulio uniformą, tada areštavo ir Ireną. Nuvežę į kalėjimą sargybiniai su moterimi žiauriai elgėsi: stumdė, gąsdino, mušė ir žadėjo pasmaugti, klausinėjo apie partizanus, tačiau Irena apie tai, jog partizanus pažįsta neprisipažino. Tuo metu Irena mokėsi gimnazijoje antroje klasėje, o iš kalėjimo ją paleido, nes buvo nepilnametė. Tuo metu būdama vaiku, moteris iš siaubo ir baimės nebeprisiminė kas ją parvežė namo. Grįžusi, tol kol turėjo kuo maitintis, kurį laiką gyveno savo tėvų namuose. Iš gimnazijos moteris buvo išmesta, o namus, kuriuose gyveno su seserimi atėmė ir juose apgyvendino svetimus žmones. Prižiūrimos kaimynų, mergaitės glaudėsi pas svetimus žmonės. Nuo šio skausmingo išskyrimo su tėvais, jų daugiau nebematė, liko našlaitėmis.
1950 metais rudenį ponia I. J. Gnedzeiko įstojo į Vabalninko MTS traktorininkų kursus. Vienerius metus išdirbo traktorininke, po to dirbo sąskaitininke, tačiau moteris nuolat jautė nepasitikėjimą, buvo sekama ir stebima kur eina, su kuo bendrauja, patyrė įžeidinėjimus, buvo vadinama „banditų išpera“. Bijodama, kad nebūtų išvežta į Rusiją, I. J. Gnedzeiko nutarė išvažiuoti kuo toliau iš savo gimto krašto, persikėlė gyventi į Naująją Akmenę. Dirbo sąskaitininke, po to ligoninėje ūkvede. Moteris prisimena, kad dirbant ligoninėje iš gimto krašto atėjo charakteristika, kurioje buvo rašoma, kad Irenos tėvai „liaudies priešai“, teisti kaip tėvynės išdavikai, o ji kilusi iš tokios šeimos neturi teisės dirbti atsakingo darbo. Moteris džiaugėsi, kad viršininkas buvo doras žmogus, jos pasigailėjo ir sunaikino gautą dokumentą, o jai patarė kuo skubiau ištekėti už ruso tautybės žmogaus, kad pakeistų pavardę. Irena taip ir padarė, ištekėjo ir 1954 metais susilaukė sūnaus, su vyru ji išgyveno tik 3 metus. Kadangi vyras smurtaudavo, ji pasiėmė sūnelį ir palikusi vyrą persikėlė gyventi į Vilnių
Vilniuje vakarais mokėsi, diena dirbo. 1966 metais persikėlė su sūneliu į Klaipėdą gyveno pas gimines. Ištekėjusi antrą kartą už Edvardo Gnedzeiko, susilaukė dukters. Laimingoje santakoje išgyveno 25 metus. Dirbo „Rasos“ kombinate pirčių vedėja 15 metų, tačiau dėl blogo regėjimo ilgai dirbti negalėjo. Prisimindama moteris juokiasi: „buvau labai reikli, todėl darbuotojai mane vadino pirčių ragana.“ Gyvendama Klaipėdoje Irena aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, lankė aklųjų kombinato folkloro ansamblį, dainavo chore. Aklųjų kombinato bendruomenė iki šiol prisimena Ireną, paskambina, sveikina įvairiomis progomis bei kviečia apsilankyti.
Dabar ponia Irena gyvena rami, apsupta mylinčių šeimos narių ir draugų. Kiekvieną kartą bendraujant su Irena, stebina tai, kad tiek iškentėjęs ir netekčių patyręs žmogus gali būti toks nuoširdus, pozityvus. Kaskart moteris atvėrusi savo namų duris, pasitinka su nuoširdžia šypsena ir linksmomis akimis.
Pokalbis su ponia Irena dvelkia vidine šiluma, ramybe ir gera nuotaika. Su ja lengva bendrauti ir dirbti. Net apie skaudžius dalykus moteris kalba be nuoskaudų ar kaltinimų. Paslaugų gavėja pasakoja, kad visą gyvenimą jaučiasi gerai bendraudama su žmonėmis ir mėgsta daug kalbėtis. Paprašyta pozityvaus santykio recepto, ponia Irena mielai juo dalijasi: „Neturėti pykčio. Tas pyktis nieko gero neduoda“. Kad tai pavyktų, pasak paslaugų gavėjos, reikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: „visas ligas ir netektis, negraužti savęs ir kitų dėl to, ko negalima pakeisti.“
